Žymos

, , , , ,

Yra pasaulyje tokių dalykų, kurie netelpa į jokius rėmus. Ta prasme, patys tie dalykai paaiškinami gana nesunkiai, tačiau kai kurie žmonės juose įžvelgia, na, the-mummyvos ne “pasaulio bambą“…
Keli iš tokių dalykų. Iš anksto pasakau, nepykit, gerbiamieji katalikai, induistai, taip pat ir budistai, na, bet, persiprašant, tiek “stebuklinga“ vata, tiek absurdiškos “vestuvės“, tiek ir sudžiūvusi “skūrelė“, kurią kažkodėl keistokai vadina gyvybės “įrodymu“ (na, konkrečiai čia turiu omenyje budisto Ytigelovo mumiją), yra, mano manymu, tam tikro paranojiško mąstymo pavyzdžiai. Tiek žinių. Nes iš esmės, nėra čia ką daugiau ir komentuoti… Stebina žmonių tamsumas, prietaringumas, stabmeldiški polinkiai ir pan. Žinoma, jei paklausite, ar aš pats kokių tokių neturiu, tai atsakyčiau: o gal ir turiu… 🙂 Nei kiek nenustebčiau tuo, nes visi mes esame pilni visokių, liaudiškai pasakius, zabobonų, iš kurių mus tegali išvaduoti pats Kristus… Ir kuo greičiau juos pamatome savyje, tuo mums patiems geriau, kadangi pamatymas jau yra pirmas žingsnis link išsivadavimo iš to.
Iš esmės, prietaringumas ir paprastų dalykų sureikšminimas yra, tam tikra prasme, savotiškas įrodymas atsitraukimo nuo Dievo. Kuo toliau žmogus yra nuo Dievo, juo labiau jis yra prietaringas, jam nepaprastai svarbu daiktai, apeigos, jis ieško kažkokių mistinių pergyvenimų, pojūčių, jis linkęs mistifikuoti (suteikti įvykiams, daiktams kažkokios magiškos prasmės). Kai žmogus savo gyvenimo kelyje atranda realų Dievą, anksčiau ar vėliau jo gyvenime prietarai po truputį ima nykti.
Kai atradau Dievą (na, krikščionys neretai taip įvardina įtikėjimą), vis labiau pradėjau suprasti, kad Dievas ir paprastumas eina šalia. Tuo jokiu būdu neteigiu, kad Dievą įmanoma perprasti per 5 min. Jokiu būdu. Kai sakau apie Dievo paprastumą, turiu omenyje štai ką: Dievas nusižemina iki mūsų lygio, kalba, bendrauja su mumis taip, kad mes tai sugebėtume suprasti. Kristus kalbėjo paprastais, net kaimiečiams suprantamais palyginimais, vengdavo hermeneutinių prakalbų. Sekantis dalykas: Dievas dažniausiai veikia per paprastus, kasdienius dalykus, įvykius. Mes to dažniausiai nepastebime, nes net nemanome, kad Dievas tame dalyvauja bei kad mes dalyvaujame tame, kame ir Dievas dalyvauja. Šeima, darbas, žmonių bendravimas- Dievas tame dalyvauja, kitaip pasakius, per mūsų veiklą. Kas be ko, labiau turiu omenyje krikščionių terpę, nors, su tam tikrom išlygom, galima teigti, kad Dievas veikia žymiai toliau nei mes manome ir suprantame. Tūlas netikintis, manau, labai nustebtų ir baisiausiai pasipiktintų, jei sužinotų, kad tiesiai prieš jį, šalia jo, visoje Savo esybės realybėje (pavariau čia kažkokią hermeneutiką 🙂 ) yra Dievas, kuris, pvz., tyliai, ramiai, kužda jam (tam žmogui) giliai giliai į sąžinę, švelniai, su meile bandydamas palenkti žmogaus širdį link Savęs… Ir Dievas taip elgias su kiekvienu iš mūsų… Čia mes manome, kad, štai, esame tikėjimo didvyriai, Dievo “kamsamolcai“… 🙂 O net nežinome, kad Jis eilę metų tyliai, kantriai, su ašaromis akyse (negi manote, kad Dievas, sukūręs ašaras, pats neverkia?…) kuždėjo į mūsų storžieviškas sąžines: laukiu tavęs, sūnau… Ir baisiausiai apsidžiaugė, kai mes išgirdome Jo balsą ir jam paklusome… Dangus saliutavo… O kodėl gi ne?..

Luko 15: 10

… džiaugiasi Dievo angelai dėl vieno atgailaujančio nusidėjėlio.

Reklama