Žymos

, , ,

Iš dukros pirmakart išgirdau, kad ji kartais meldžiasi savais žodžiais. Nes šiaip, pvz., kai vakarais kartu meldžiamės, ji kartu su mumis pasako “Tėve mūsų“, silver-liningtačiau kad savais žodžiais kažką, tai ne. Dabar gi, sako, ir mokykloje kartais per pertraukas tyliai mintyse meldžiasi. Tai džiugina. Nes šiaip, esu galbūt kiek skeptiškos nuomonės dėl vaikų tikėjimo: manyčiau, jie labiau ne tiki, o nori įsiteikti tikintiems tėvams. Manau, žymiai vėliau galbūt ateina tas sąmoningumas ir aiškumas, kodėl darau tai, ką darau ir pan.
Šiandien po vakarinės maldos kaip tik su dukra turėjome mažą pokalbį šiom temom. Tikrai nudžiugau. Kažkaip toks jausmas, kad dukra visgi viduje išgyvena tuos dalykus, o ne vien stengiasi įsiteikti.
Savo ruožtu, ir aš dukrai papasakojau apie savo jaunystę: pvz., kaip vakarais melsdavausi vaikščiodamas paupiu…

Reklama