Žymos

, , ,

Kartais nesuprasi tų vaikų. Žiūrėk, lyg viskas tylu ramu, viskas gerai, o tada atsitinka koks menkniekis (na, čia gal mums, tėvams tai atrodo menkniekiu) ir jau būna best-friendskartais vos ne “pasaulio pabaiga“.
Dukra seniai nori mažo šuniuko. Savo, nuosavo 🙂 Ok, sakom, ateityje gal bus geresnės gyvenimo sąlygos, tai ir turėsi.
Šiandien vėl ji prisiminė apie šuniuką. Na, taip, čia gal dėl to, kad neseniai žiūrėjom filmą apie Hachiko, japonų šunį. Ir vėl tas “noriu šuniuko“… 🙂 Turėsi, sakom… Na, apšnekėjom, kad tuo atveju, jei kur važiuotume, tektų jį imtis su savim. Iš savo pusės pasakiau, kad automobilyje jį reikėtų greičiausiai vežtis specialioje dėžėje gyvūnams pervežti. Tik tai pasakiau, žiū, jau dukra lūpą patempė ir prasidėjo tradicinis šou “to nesirengsiu, ano nesirengsiu, nepatinka…“. Išsiaiškinom, pasirodo, kad ne rūbuose problema, o tame, kad ji norėtų šuniuką automobilyje vežtis ant kelių… 🙂 Žodžiu, pas vaikus viskas savaip, daleiskim, man suaugusiam nedaeitų nesirengti kokio rūbo tik dėl to, kad kažkokios ten aplinkybės ne pagal mane pasisuko 🙂 Pas vaikus subtiliau viskas. Žinoma, neapseina pas juos ir be manipuliacijų tėvų nervais 😀 …

Reklama