Žymės

, , , , ,

karateKelios mintys. “Be ryšio” ar “su ryšiu”, ne man spręsti… 🙂

Tikintieji dažnai nori matyti pergalę savo gyvenime. Tai logiška ir sveikintina. Tik gal kartais pamirštamas vienas niuansas: jokios pergalės nebus, jei žaisime su nuodėme. O būtent dažnokai žaidžiama… Visos kalbos apie kovą su piktuoju skamba kaip koks anekdotas tuomet, jei kalbantysis toleruoja nuodėmę savo gyvenime. Žodžiu, savotiškas “musių baidymas”, nematant žymiai gilesnės problemos. Kažkaip panašioje situacijoje atsidūre ir biblinis Samsonas: “eh, kur tie filistimėnai, padavai man juos- greit nucvambinsiu…” Bet jo bravūra greit baigėsi, kai pamatė, kad jį supančiojo… Juk plaukai- tiūtiū…
Mes irgi panašiai kartais atrodom: spardom orą, lyg kokie pakvaišę karatistai :), o priešas žvengia: “spardykis spardykis, poneli vandamai, kol paklūsti mano valiai, visa šita komedija yra bevertė…”
Kas įdomiausia, mes patys pasirenkam nuodėmę. Ne koks papa Karla, ne koks Puškinas, o mes patys… Keisčiausia šitam dalyke yra tai, kad mes, mylėdami nuodėmę (nevyniokim žodžių į vatą), išdrįstame manyti, kad piktasis paklus mūsų įsakymams, arba kad Dievas kažkokiu tai būdu veiks mūsų gyvenimuose… Pasakyčiau, kažkoks visiškas nesusipratimas. Jei mylime nuodėmę, visi mūsų “Jėzaus vardu” yra beverčiai, yra visiškas nulis, jie pavirsta į šamanų užkeikimus, magiją.
Ką mes mylime, prie to ir artinamės…

Jokūbo 4: 7- 8

Todėl atsiduokite Dievui; priešinkitės velniui, ir jis bėgs nuo jūsų.
Artinkitės prie Dievo, ir Jis artinsis prie jūsų.

Nebūna pergalių be atgailos.

Advertisements