Žymės

, , , ,

Pažiūrėjom šį filmą. Na, Jankovskis, kaip visada, aukštame lygyje: vienodai gerai vaidina tiek teigiamus herojus, tiek neigiamus.
Pagrindinis veikėjas žiauriai nervina. Plius, dar labiau pradėjo nervinti, kai jamebody-building pamačiau savo tėvą. Ir tas, ir tas panašiai išsidirbinėjo visą gyvenimą, netgi finalas panašus…
Pamaniau, kad nesuprantu tokių žmonių. Jie ir erzina, ir kartu gaila jų. Iš vienos pusės, panašu, kad jie kažko ieško, kas lygtai būtų kaip ir neblogai, jei ne tai, kad tie ieškojimo metodai, na, kažkokie asocialūs, žalojantys ir pačius “cirkininkus”, tiek santykius, ypač su artimais žmonėmis. Iš kitos pusės, matomai, tai yra savotiškas nebrandumo požymis. Finalas tokių išsidirbinėtojų dažniausiai yra ne koks- gyvenimas visiškoje vienatvėje ir pan.
Dar kas akivaizdu, tai tokių žmonių desperatiškas nenoras pripažinti savo silpnumą. Amžini kovotojai, donkichotai, kovojantys nežinia su kuo, amžinai vaidinantys krūtiakus, visiems bandantys įrodinėti, kad jiems- more pa kaleno. Na, vėlgi, akivaizdūs vidinio silpnumo požymiai, nepaisant krūtos išvaizdos ir elgsenos… Bet juk patys labiausiai dėl to ir kenčia…

Reklama