Žymės

, , , ,

Religingas (išoriškai) žmogus savaime negali būti laikomas gėrio ar patikimumo etalonu, nors neretai tokiu laikomas. Lygybės ženklas tarp religingumo blue-crossir padorumo dažniausiai dedamas pernelyg paskubomis, pamirštant, kad net pati didžiausia niekšybė puikiausiai tarpsta pačio pamaldžiausio žmogaus širdyje. Problema čia ne pamaldume ar jo nebuvime. Esmė yra tame, kaip žmogus reaguoja į savo nedorybes: ar jį tai neramina ir jis ieško pagalbos visur kur tik įmanoma, ar jis bando “pudruoti” reikalą, tam tikslui naudodamas netgi religiją? Pirmu atveju reakcija normali, gi antru- kelia pasišlykštėjimą dėl veidmainystės.
Pvz., skyrybų klausimas tarp krikščionių anksčiau man sukeldavo daug klausimų. Kodėl tai vyksta?.. Vėliau manyje išsivadėjo tai kas ir turėjo išsivadėti ir supratau, kad tikintis žmogus yra iš to paties molio kaip ir netikintis. Ir vieni, ir kiti turi emocijas, tam tikrą vidinį limitą (kai jis išsenka, toliau sekantys žmogaus veiksmai retai būna adekvatūs). Visi, nepriklausomai nuo savo įsitikinimų, esame vienoje ar kitoje vietoje (dažniausiai silpnoje) pakertami tos pačios nuodingos dvasinės substancijos, t.y. nuodėmės… Skirtumas gal tik tame, kad tikintis žmogus turi daugiau šansų atsitiesti, nes jis turi už ko “užsikabinti”, turi tvirtą pagrindą- Dievą… Netikintis gi žmogus tokio tvirto pagrindo neturi. Žinoma, yra visokie psichologiniai fintai (tipo, vazmiom sebia v ruki…) ir pan., tačiau toks “pamatas” yra kaip bananų žievė po kojomis…

Advertisements