Žymės

, , , , ,

old-cameraPažėjom paskutinį Zviagincevo filmą. Apsikultūrinom tskant… 🙂 Ką galima pasakyt?.. Ne sensacija, nešokiruoja, nepasakyčiau, kad ir ką nors naujo apreiškia, bet visgi filmas tikrai vertas dėmesio, kažkiek primena tokius filmus kaip “Carj” ir “Ostrov”.
Patiko muzika, skambanti filmo pradžioje ir pabaigoje. Jos autorius Philip Glass, pasirodo, yra kažkiek lietuviškos kilmės kompozitorius, gimęs kažkada į Ameriką emigravusių Lietuvos žydų šeimoje.
Problemos, iškeltos filme, senos kaip pasaulis. Nors šis filmas pristatomas visų pirma, kaip putinistinę Rusiją kritikuojantis, tačiau jame yra ir daug gilesnių dalykų, kurie nesusiję nei su atskiromis valstybėmis, nei su konkrečiomis asmenybėmis. Meilė, tikėjimas, ištikimybė, laisvė, sąžinė ir t.t.
Zviagincevas tikrai labai įdomus režisierius. Jo filmuose (ne visus juos mačiau) jaučiamas netgi kažkiek tarkovskiškas prieskonis: ilgos, netgi kartais atrodo, kad per daug ištęstos pauzės, ilgai besitęsiančios mįslingos įžangos, kartais negausūs veikėjų tarpusavio pokalbiai ir pan. Pradžioje tokia paslaptinga pusiau mistika gali kiek erzinti, nes reikia tiesiogine prasme “gaudyti” kiekvieno, netgi smulkaus epizodo esmę, nes jei nepagausi kažkokios smulkmenos, vėliau negalėsi pagauti ir viso filmo esmės. Bet tame ir yra šių filmų patrauklumas, tai intriguoja. Kažkuria prasme, Zviagincevo filmai yra puiki mankšta smegenims ir sielai, jų neįmanoma žiūrėti kaip kokius “Šuriko nuotykius” arba su burna pilna traškučių, maigant telefono mygtukus. Turi sėdėti ir įtemptai mąstyti, bet labiau ne protu, o vidumi. Žinoma, visokių filmų reikia, tiek kad tralialiuškų ir taip pilna, o va tikrai vertingų filmų rečiau pasitaiko.

Advertisements