Žymės

, , ,

Žiūrim seną gerą tarybinį kiną. Sakysit, aha, prigavom “žaltį” prosovietčiką 🙂 … Per pačią kovo 11- ają šitas žūlikas veizėja sovietinius filmus !.. 😀 A vot ir ne v temu, tavarišči. film-clapperboardJuk kalba eina apie kiną, o ne apie sovietų sistemą. Skirtumas yra.
O žiūrim fainą serialą “Ilga kelionė per kopas”. Braliukų latvių sukurtą, ir net pasakyčiau, mažai ir sovietinis. Juk jame pilna patriotinių minčių, visiškai nesovietinių, sunku suvokti, kodėl jį Maskva “praleido”. Anais laikais kūrėjai eidavo neretai “kryžiaus kelius” tam, kad jų darbai išvystų dienos šviesą. O šiame filme čia tau ir Latvijos trispalvė, ir Biblija (Artūro Bangos, vieno iš pagrindinių veikėjų, motinos pastoviai skaitoma), o kur dar įvairios mintys apie Tėvynės meilę ir pan. Žodžiu, nežinia kas ten užliūliavo Maskvą, bet ji praleido į TV ekranus tikrą “bombą”… Tarp kitko, mano galva, šis filmas puikiausiai tinka žiūrėti būtent kovo 11- ąją. Netgi rekomenduotinas 🙂 …
Daugialypis toks filmas, nenuobodus. Ir meilės istorija, ir politikos šiek tiek, yra ir sovietinės propagandos momentų (va, be jų tikrai nebūtų filmo “praleidę” 🙂 )… Bet netgi ta propaganda čia tiek sušvelninta, kad beveik nepastebima.
Buvau jį matęs prie sovietų. Kas įdomu, veikėjas Ozolsas man tuomet atrodė super neigiamas, dabar gi jis netgi kelia tam tikras simpatijas: pasakyčiau, jis nėra blogas žmogus, nors ir kartais valdomas emocijų, visgi matosi, kad jis turi sąžinę, kuria ir vadovaujasi. Jis nelenda į politiką, dar gi nuolat nukenčia nuo tų, kurie jį įstumia į politinių intrigų verpetą. Jis gailisi kitų, ir jo yra gailimasi… Kai jis pasielgia nedorai ir jam ne tik nekerštaujama, bet ir atleidžiama, Ozolso sąžinė suvirpa ir jis nesugeba toliau gyventi nedorai… Jis trokšta atsilyginti geru už kitų parodytą jam gailestingumą. Žinoma, jis nėra tobulas, todėl kai kuriuos sprendimus daro iš baimės, verčiamas elgtis prieš savo sąžinę, bijodamas dėl savo dukros ir anūko, būdamas bejėgis pasipriešinti tiems, kurie jį verčia eiti ten, kur jis eiti nenori, jis kartais pasimeta. Mes- visi tokie… 😦
Richardas, Martos oficialus vyras- vabše apgailėtinas kadras. Maža to, kad sąmoningai nuvilioja svetimą moterį, tai dar ir, užsiėmęs savo verslu, visiškai nesuvokia, su kuo jis bendrauja (turiu omenyje jo draugus nacius). Žmogus be savos tvirtos nuomonės ir aiškios pozicijos. Pažadėjo naciai, kad padės jam verslininkauti, ir jis naiviai tiki. Netgi matydamas nacių apgaulę, jis vistiek prisiplakinėja prie jų… Jis- ne iš tų, kurie sugeba “trenkti durimis” ir išsakyti karčią tiesą oponentui (išskyrus tuos retus nuoširdumo atvejus, kai jis padaugina alkoholio). Jis- bestuburis…
Filme labai aiškiai brėžiama linija, kad tais laikais vargu ar įmanoma buvo likti neutraliu. Žmonės bandydavo, bet tai sunkiai įmanoma. Negalėdavai ignoruoti kažkokios pusės, nes tavimi manipuliuodavo. Žodžiu, daug minčių žiūrint šį filmą.

Advertisements