Žymės

, , ,

Artėjant Gegužės 1- ąjai. Liūdna, kad darbdaviai (ne visi, žinoma) spausdami ir išnaudodami dirbančiuosius tokiu savo elgesiu skatina žmones murmėti. strong-armKai mąstoma labiau apie pelną, o kaip jaučiasi dirbantysis, mažai tesidomima, visiškai dėsninga, kad darbuotojų tarpe auga nepasitenkinimas esama situacija. Keista, kad darbdaviams nekyla tokios paprastos mintys, kad ir apie tai, kad patenkintas alga bei darbo sąlygomis dirbantysis jaus padėką ir pagarbą darbdaviui bei pareigą šiam atsilyginti sąžiningu darbu ?.. Juk naivu manyti, kad įspaustas į kampą darbuotojas, ypač jei jis yra darbdavio manipuliuojamas ir šantažuojamas, dirbs iš širdies… Jei darbdaviai pirks lizingo būdu automobilius iš salono, nusukdami darbuotojų algas, jei išpūtę akis stebėsis, kodėl vis mažiau žmonių sutinka dirbti už “stebuklingąjį” minimumą, tai kaip jie gali tikėtis iš darbuotojų sąžiningo darbo ?..
Kalbant apie darbą, yra du niuansai: “kaip dirba- taip mokam” bei “kaip moka- taip dirbam”. Abu jie svarbūs. Bet susidaro įspūdis, kad nekurie darbdaviai to antrojo niuanso sąmoningai “nepastebi”, ignoruoja, apsimeta, kad jo atseit nėra. Reikalą pataisyti įmanoma nesunkiai, tereikia tik, kad abi pusės (darbdavys ir darbuotojai) atliktų savo pareigas. Darbuotojo pareiga- sąžiningai dirbti, darbdavio pareiga- sąžiningai atlyginti už darbuotojo atliktą darbą. Žodis “sažiningai” galioja abiems pusėms, o ne tik darbuotojams. Kai gainiojamasi pelno, apie sąžiningumą nėra prasmės kalbėti. Tiesa, pasitaiko darbdavių, kurie dosniai dalinasi gaunamu pelnu su dirbančiaisiais, kas įdomu, tokių įmonių padėtis dažniausiai būna gana stabili. Sažiningo atlygio už sąžiningai atliktą darbą principas nepaverčia darbdavių skurdžiais, yra netgi atvirkščiai… Tiek kad dauguma darbdavių, apakinti žūtbūtinio noro pralobti, pamiršo sąžinę…

Advertisements