Žymės

, , , ,

Daug žmonių keistai suvokia dvasingumą. Neretai jiems tai asocijuojasi su intelektualine veikla, pomėgiais (pvz., literatūra, teatras, muzika ir pan.), rečiau tai siejamahands su religija, o jei ir siejama, tai irgi neretai kalba eina labiau apie apeiginę tikėjimo dalį (kitaip tariant, apeigos savo ruožtu, o gyvenimas- savo, taigi, tarp šių dalių ryšio kaip ir nelabai yra).  Dar būna, bendrauji su žmogum ir matai, kad bendros kalbos nelabai eina surasti, nežiūrint netgi į tai, kad žmogus ten minimaliai kažką raukia tikėjimo temomis. Tiesiog jam tai yra kaip ir vos ne hobi, ar tai paprasčiausiai jis mano, kad save gerbiantis žmogus privalo kažką nusimanyti religiniais klausimais ir pan., o su kasdienybe to sieti jis nemato prasmės, ypač (o tai kartais taip pat pasitaiko) jei toks žmogus yra ateistas (nors šiaip, iš esmės, ateizmą taip pat galima priskirti prie religijų).
Taigi, pasitaiko štai tokių paradoksų: žmogus laiko save dvasingu, tačiau negyvena dvasingo gyvenimo…
Būna ir atvirkštinių paradoksų, kai žmogus niekina save, nedrįsta savęs laikyti dvasingu žmogumi, pažinodamas savo nuodėmingumą, jį pripažįsta, laiko save šiukšle, nevertu stovėti švento Dievo akivaizdoje ir, stebuklų stebuklas, Dievas ištiesia šiam nuodėmės išvargintam žmogui Savo pagalbos ranką… Šio žmogaus dvasingumas nėra jo apsiskaityme ar tituluose, anei religinių apeigų žinojime, tačiau jo nuoširdume: jis viską vadina savo vardais.

Reklama