Žymės

, , , ,

handsJaudinanti istorija… Dvigubai jaudinanti, žinant faktą, kad, išsiskyrus tėvams, vaikai ir tėvai vėliau toli gražu ne visuomet bendrauja.
Kaip pavyzdys mano paties situacija. Po daugelio metų suradau tėvą, ir nors pradžioje bendravimas sekėsi neblogai (bent jau žiūrint išoriškai taip atrodė), vėliau dėl įvairiausių priežasčių nutrūko. Neanalizuosiu dabar priežasčių, nes jų gali būti daug. Be to, vieni žmonės sugeba priimti kažkokius staigius pokyčius, kiti gi nusprendžia nerizikuoti ir nekeisti įprasto gyvenimo būdo, nes tie visi jų gyvenimo patyrimai jiems yra svarbesni (nes pažįstami, savi) už tuos, kurie jiems yra nauji ir kurių jie (galimai) bijo. Kas dėl tėvo, tai ilgai mąstęs, visgi priėjau išvados, kad nesu jam reikalingas, nepaisant pradžioje jo man rodomų džiaugsmingų (ir kartais netgi perdėtai demonstruojamų) emocijų. Turiu pripažinti (su liūdesio gaidele, žinoma), kad jis tėvu tėra tik “ant popieriaus”, ir taip jam sūnus esu tik dokumentiškai… Iš pažinties su manimi tėvas bandė išspausti sau naudos, pats gi, savo širdyje nelaikydamas manęs sūnumi, kas, be abejo, man buvo nepriimtina… Kažkur giliai širdyje buvo nuojauta, kad kažkas čia ne taip, kad tie visi “fanfarai” ir perdėtai išreiškiamų emocijų fejerverkai yra viso labo emocinė butaforija. Bendrauti su žmogumi, kuris apsimeta tėvu, širdyje gi mane niekindamas, na…., ateina laikas, ir aiškiai pasimato ši veidmainystė…
Gi straipsnyje minimu atveju, dukra ir tėvas, manau, tikrai patyrę džiaugsmą, atradę vienas kitą…

Advertisements