Žymės

, ,

Aplankiau mamos, senelių kapus. Nuo seno mėgstu po kapines spaceravot, vaikštai, mąstai apie gyvenimo trapumą… Įdomu skaityt antkapinius užrašus, ypač senesnių kapų. Tarp visokios masofkės, pasitaiko ir įdomesnių paminklų ir užrašų.
Nuo vaikystėsthe-wooden-cross įstrigęs vaizdas, kurį tuomet matydavau neretą pavasarį. Su senele važiuodavom po žiemos „atnaujinti“ senelio kapo. Tiksliau, „paminklo“, o dar tiksliau, „paminklo“ vaidmenį atliko senas medinis kryžius su metaline blėkute viduryje.
Su savim turėjom „paminklų remontininko“ naborą: plaktuką ir keletą vinių. Mat kožną pavasarį būdavo panašus vaizdelis: kryžius po žiemos gulėdavo nuvirtęs, o skersinis voliodavosi kažkur šalia. „Remontas“, žinoma, būdavo nekytras ir trukdavo neilgai: skersinį sukalt ir patį kryžių žemėn įvaryt juk nesunku. Tik, žinoma, su kiekvienais metais kryžius vis žemėjo… Aišku, iš šalies pažvelgus, keista situacija: sena moteris, turinti tris suaugusius vaikus- ir turi pati baladotis tvarkyt kapo… Vėliau, tiesa, prašydavo manęs kartu važiuot. Tokia situacija tiesiog akivaizdžiai byloja, kad giminės santykiai nekokie. Paprastą paminklą pastatyt juk tais laikais nekainavo kaži kokius pinigus, juo labiau- trys suaugę vaikai susimetę tikrai galėjo tą padaryt tėvo atminimui. Na, bet kaip jau buvo, taip… Tiesa, nežinau kodėl, ar tai tie prisiminimai taip paveikė, ar dar kas, bet kapinėse mano žvilgsnį labiausiai traukia būtent tie seni, apleisti kapai su apipuvusiais mediniais kryžiais ir sunkiai įskaitomais užrašais ant skardos atraižų…

Advertisements