Žymos

, , , , , , ,

familyDažniausiai apie žmogaus elgesį sprendžiame gan paviršutiniškai, tokiu pat skubotu būdu daromos ir bendros išvados apie žmogaus “tinkamumą” ar “netinkamumą”. Tik retais atvejais žiūrime giliau.
Kaimynystėje gyvena moteris su vaiku. Mano žmona bendrauja su ta moterim, dažnokai su žmona ir dukra einame pasivaikščioti kartu su kaimyne ir jos sūnumi, kartu paimame ir tos moters sesers berniuką, mūsų dukros bendraamžį. Gana problematiškas šio berniuko elgesys. Žmona yra pasakojus apie jį, praleidau tuos pasakojimus pro ausis, bet kažkaip rimčiau į tai pažvelgiau tik kai pirmąkart kartu išėjau pasivaikščioti su visais kartu.
Berniukas tikrai problematiškas (čia jei švelniai pasakius). Per tą maždaug pusvalandį, kol visi vaikščiojom (ilgiau jau neištvėriau), turėjau saugoti mūsų dukrą ir žmonos draugės sūnų nuo to kito berniuko. Keistas elgesys: nei iš šio, nei iš to, ima muštis, sąmoningai ieško priekabių, o pats keisčiausias dalykas- tiesiog negali sulaukti, kol jo rankose neatsidurs koks pagalys ar akmuo, kuriuos, žinoma, “paleidžia į darbą”. Jis tik trumpam eina šalia, vėliau bėga kur į krūmus ieškoti pagalių ir akmenų. Anoks ten ir pasivaikščiojimas, kai nuolat turi vaidinti apsauginio vaidmenį, atiminėti akmenis ir pagalius iš berniuko rankų. O svarbiausia, sekti kur yra jis ir mūsų dukra su draugės sūnumi. Jie dviese, norėdami išvengti to berniuko paleistų akmenų ir pagalių, bėgdavo kur šalin ar eidavo gana tolokai priekyje nuo mūsų suaugusiųjų. Berniukas, pamatęs, kad mes vargu ar matome situaciją, nubėgdavo ir tvatindavo vėl akmenim ir pagaliais. Kol kas, ačiū Dievui, apsiėjo be traumų, nors vieną kartą akmuo prašvilpė čia pat prie dukros galvos…
Sunku pasakyti, kas jam yra, bet gana aišku, kad jo sieloje žiojėja skylė. Viena priežasčių- auga be tėvo (bene pagrindinė priežastis, manyčiau). Kitas dalykas, kad jo mama, kiek supratau, nepajėgia persiplėšti tarp darbo, mokslų (ji dar ir mokosi) ir vaiko auklėjimo. Akivaizdu, kad jai sunku ir ji jaučiasi bejėgė kažką keisti… Neabejoju, kad tokioje situacijoje nesunku pradėti elgtis neadekvačiai su savo vaiku, nes žmogaus galimybės tvardytis yra ribotos, kaip žinia. Mokykloje, kur berniukas mokosi, iškilo klausimas dėl jo tolimesnio buvimo toje mokymo įstaigoje, mokykla pareikalavo, kad mama dalyvautų pamokose kartu su sūnumi…
Akivaizdu, kad pirminė problema- ne mokykloje. Teko čia netyčiom būti liudininku pokalbio tarp berniuko mamos ir jo paties. Moteris, pakėlusi balsą, ėmė vardinti, ko ji planuoja imtis, kad pakeistų sūnaus elgesį. Berniukas į tai tik nusijuokė ir išpyškino: ir ką tu man padarysi?.. Moteris sumišusi nutilo ir nuėjo į kitą kambarį… Taip, jei pradinukas užduoda tokius klausimus, o motina jaučiasi bejėgė net kažką atsakyti, akivaizdu, kad padaryta didelė auklėjimo klaida. Beje, dar pasivaikščiojimo metu besivaikydamas tą berniuką, pamačiau, kad jis visiškai abejingai ir lyg nelabai adekvačiai priima kažkieno pastabas jo adresu (matyt jau pripratęs tai nuolat girdėti), paklaustas, kodėl jis taip elgiasi, sutrinka ir nebežino ką atsakyti. Suprantu, vaikui yra sunku paaiškinti tai, ką kartais ir suaugusiems sekas sunkiai suformuluoti. Pamaniau, gal jis tokiu būdu (tegu ir patologišku) stengiasi kažką pasakyti, ko jis nemoka dar pasakyti?.. Juk taip pat kartais ir mes, suaugusieji, savo skausmą, nerimą ir kitokius pergyvenimus paslepiame po nevisai adekvataus elgesio uždangalu- pabandyk kad gudras atspėti, kas realybėje darosi mūsų viduje tuo metu…
Nesiruošiu kištis į šios moters asmeninius reikalus, tik vėlgi, dingtelėjo mintis, kad čia greičiausiai yra klasikinis atvejis, kai dėl užgriuvusios atsakomybės naštos, nesugebėjimo tvardytis bei jaučiamo bendro bejėgiškumo ir nekompetentingumo auklėjimo klausimais, yra perlenkiama lazda. Kitaip pasakius, išderinamas balansas tarp meilės ir griežtumo, pasirenkami ne tie poveikio vaikui metodai. I kaniu paniatna, kad nekorošo, jei zaperdužo griežtumo, bet, iš kitos pusės, per didelis galvelės glostymas taip pat yra ne į naudą. Žinoma, dauguma mūsų suprantame, kaip viskas turi būti, širdyje norime tai įvykdyti, bet dėl savo ribotumo tesugebame padaryti tik mažą dalelę iš to, ką suprantame ar jaučiame…
Tad, kaip besuktum, bet be Dievo pagalbos- nė žingsnio… Bet kurioje gyvenimo srityje reikalingas Jo patarimas… (Ateistai, galit pasukioti pirštą prie smilkinio- nepykstu… 🙂 )

Reklama