Žymos

, , , , ,

Pamaniau, juk kiekvienas turime kažkokį savo mylimą, „šventą puslitrį“, kurį esame pasiruošę ginti vos ne iki paskutinio atodūsio, nepaisant netgi to, kad ta „šventa talpa“ mums ganėtinai nuodija gyvenimą. Kažkam tas „puslitris“ ir yra tikro alkoholio puslitris, nors alkoholisvodka-russia čia šiaip neesmė, nes kažkam kitam tai gali būti kitokie nemažiau brytkūs įpročiai. Kiekvienas turime savo kliuvinius.
Kad visa tai „užrišti“, vien noro kitaip gyventi nepakanka, be konkrečių (kartais netgi labai griežtų) sprendimų viskas labai išsikvėps. Bet svarbiausia čia- matyti alternatyvą, be šito svarbaus ir bene pagrindinio punkto niekur toli nenueisime.
Pasakyčiau, krikščioniui yra lengviau, nes jis jau turi alternatyvą, turi į ką įsikabinti. Ir netgi ne į bet ką, o į paties Dievo rankas, o tai, jau patikėkite, yra pačios saugiausios ir stipriausios rankos visame pasaulyje… 🙂 Tiesa, vėlgi, jei tikintis žmogus tik žino, kad turi ten kažin kokią miglotą alternatyvą (viena ausim girdėjo, kažkur kažką skaitė, jam kažkas pasakojo ir pan.), tačiau jos net nebando išbandyti, tai taip irgi nieko nebus. Visi žinome, kad tam, kad įeitume pro duris, reikia jas visų pirma atrakinti ir atidaryti. Kitas pasirinkimas: stovėti prie tų užrakintų durų ir skųstis, kad niekaip neina įeiti, va, zarazos, neįleidžia, kankina mane čia mat… Tame jau kaip ir galima įžvelgti ir atviriau ar ne taip atvirai, tačiau visgi metamą kaltinimą Dievui. O jei taip elgiasi žmogus, laikantis save tikinčiu, vadinasi kažkas čia yra ne taip, vadinas, arba jis yra aklas ir nemato tos prieš jo akis esančios alternatyvos (iš esmės, tuomet yra po dideliu klaustuku ir jo atsivertimas), arba, na, kalbant atvirai, paniekina tą alternatyvą (akivaizdžią) ir pasilieka su tuo, ką jis brangina labiau. Arba, galimas ir paslėptas keršto motyvas (ach, tai jei nedarai kaip noriu, tai aš čia greit tau parodysiu…). Manipuliacija. Visi žinom vaizdelį: užpsichavęs vaikas krenta žemėn ir klykdamas mataruoja kojom, tėvai stovi ir nežino kaip reaguoti. Tai čia, žinoma, vaikiškas kerštas, kad ko nors nenupirko ir pan. Tuomet vaikas tyčia klaikiai elgiasi, nes nepavyko iš tėvų kažko išpešti arba nepavyko kažkaip kitaip priversti tėvus „šokti pagal jo dūdelę“. Tačiau pasitaiko, kad ir suaugę panašiai elgiasi, tiesa, jų kerštas yra labiau destruktyvus (jiems patiems pirmiausia). Vėlgi, tuomet viskas daroma tyčia.
O jei jau yra taip, tai kaip ir piešiasi kažkoks patologiškas paveikslas. Alia, „pats įlipau į š…, bet tame mano kaltės nėra, nes kažkas kitas kaltas dėl to, kad ten įlipau… Ir todėl ir toliau lipsiu, nes pykstu ant to, kurį laikau kaltininku…“ Daug žodžių, bet kas yra svarbiausia, nepasakoma. Nepasakoma, pvz., , kad „ man patinka pykti, kad man nepatinka susitaikyti, kad nepatinka atleisti, kad nepatinka tai, jog esu bėjėgis prieš tą, kuris yra mano alternatyva…“ Nepasakoma, kad „man patinka grūmoti Dievui kumščiu…“ Iš kitos pusės, pats žmogaus elgesys pasako tai, ką žmogus vengia išsakyti. Juk jei jau puodas verda, tai garai kažkokiu tai būdu anksčiau ar vėliau išsiverž, o jei kas mano, kad su „svarke“ užvirinus puodo dangtį, galima išvirti skanius pietus, tai tam teks skaudžiai nusivilti, nes po garsaus ir stipraus bummm puode vargu ar liks kokie nors pietų likučiai… 🙂 Ir, kas be ko, vargas tam, kas tampa to bummm liudininku… 🙂 Juk, anot tradicijos, свидетелей убирают… 🙂

Reziumė?.. Turbūt toks, kad „iš Dievo nepasišaipysi. Ką žmogus sėja, tą ir pjaus.“ (Galatams 6: 7)

Reklama