Žymos

, , , , ,

Žvelgdami į elgetaujančius asmenis, žmonės patiria įvairius jausmus: nuo gailesčio iki neapykantos. Asmeniškai nejaučiu neapykantos tokiems žmonėms, o kad gaila, tai, žinoma, gaila. waddenzee-frieslandNesu taip pat tiek kvailas, kad nežinočiau, kad dalis jų (dažniau tie jaunesni) apsimeta neįgaliais ir neva negalinčiais dirbti. Retkarčiais stabteliu su jais pasikalbėti, nes dažniausiai tik tiek tegaliu jiems padėti. Jei kas mano, kad su jais nėra reikalo šnekėt, o paprasčiausiai būtina visuomet jiems duoti pinigų ir toliau eiti savo keliais, tegu taip ir toliau mano, gi aš laikysiuos savo požiūrio.
Skirtingos būna tokių žmonių istorijos (pasakojimai apie save), tačiau juos visus (nors galbūt klystu) sieja nenoras prisiimti atsakomybę (bent mažą) už savo gyvenimą. Būtent dažniausiai nenoras, o ne negalia. Taip, žinau (netgi asmeniškai), kas tai yra depresija, koks tai yra sunkus dalykas, kurį sunku nugalėti pačiam. Tuomet atrodo, kad nieko negali, nors iš tikrųjų, tai nebūna kažkoks negalėjimas, o tiesiog apatija viskam. Turi rankas, kojas, bet… rankos nekyla, kojos niekur neina. Gulėtum ir žiūrėtum į vieną tašką… Visiška apatija…
Pamenu, labai padėdavo literatūros skaitymas. Skaitydamas nemedituoji savyje ir nekreipi dėmesio į visokias vidines negalias. Bet, žinia, kiekviena knyga turi pabaigą… Tada vėl sugrįžti į realybę. Ir taip toliau…
Tie kurie laukia, kad tuoj pradėsiu pasakoti, kaip Dievas atėjo į mano gyvenimą ir viskas susitvarkė tarytum mostelėjus stebuklų lazdele, veltui laukiate. Nes taip tikrai nebuvo, o ko nebuvo, apie tai nėra ko ir pasakoti. O kas jau buvo, apie tai mielai paporinsiu.
Taip, Dievas atėjo. Tiksliau, aš pas Dievą. Nes Jis niekur neišėjo niekada, tai negali ir ateiti niekur. Dievas tiesiog yra, apie Jį neįmanoma kalbėti būtuoju ar būsimuoju laiku.
Taigi, mažais žingsneliais tapenau link Dievo. Pradžioje nesupratau, nei kaip su Juo bendrauti, nei kaip Jį suprasti. Viską ką žinojau tuomet, buvo tai, kad esu priimtinas. To man labai trūko nuo pat gimimo. Kad esu asmenybė, kad nesu „penkta koja“, kad esu reikalingas toks koks esu… Visa tai radau Dieve. Ir šito atradimo, šito žinojimo man pakako daugeliui metų. Būtent šis žinojimas visų pirma ir motyvavo mane keltis ir eiti gyvenimo keliu… Einant laikui, aplinkinių nuomonės apie mane (netgi krikščionių) manęs jau tiek neįtakodavo, tiek nežeisdavo. „Gavęs lazdų“, eidavau toliau per gyvenimą, pasitikėdamas tuo, kad viskas yra Dievo rankose: jei jau „gavau kupron“, vadinasi, teks tai priimti ir eiti toliau. „Kas bebūtų, niekur neisiu nuo Tavęs…“ Taip po truputį susiformavo vidinis stuburas, kurio dėka jau galėdavau atlaikyti vienokias ar kitokias negandas. „Ne mano, bet Tavo valia tebūnie…“ Mane motyvavo būtent tai. Ir dabar tebemotyvuoja. Kas be ko, pasitaiko, kai nukrypstu nuo šio kurso, bet iš Dievo malonės ir vėl atrandu tą tašką, kuriame nukrypau nuo kelio. Kartais net nupurto nuo minties „o juk galėjau ir negrįžti, nerasti kelio atgal“… Kaip tik pabaigai į temą klausimas: įdomu, ar tai Dievas mane traukia link Savęs, ar tai pačiame manyje yra kažkas, kažkoks, tarkim, Kūrėjo įdėtas „daviklis“, neleidžiantis nutolti per toli nuo Dievo?.. Tipo, nukeliavai kiek toliau ir jau girdi GPS`o pyp, pyp, pyp… Na, bet čia jau matyt pernelyg sunkus klausimas. Mėgstu kartais pafantazuoti 🙂 …

Reklama