Žymos

, , , , ,

Kuo toliau, tuo labiau matau, kad be Dievo malonės neina aplamai gyventi. Kai kam, suprantu, tai skamba kaip silpnumo pripažinimas, ir panašiai ir yra. Tikrai nesijaučiu esąs stiprus šiame gyvenime. treeTačiau, kai pažvelgiu iš laiko perspektyvos atgal į savo gyvenimą, pasidaro keista, kaip būdamas toks koks esu, sugebėjau išgyventi šiame sudėtingame gyvenime ir, nepaisant visokių „pagalių ratuose“, vis dar kažkaip esu gyvas. Derėtų pasakyti, kad ir sveikas, na, bet čia gal suabejočiau… 🙂 Įdomu, kaip įmanoma būti sveiku, jei gyvenimas vėto mėto šen bei ten, tai nenuostabu, kad šonai skauda…
“Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams! Aš atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių atgailai” (Morkaus 2: 17)
Taigi, Dievo malonė. Dėl šios priežasties ir atsiradau šiame pasaulyje. Ta pati Dievo malonė mane saugojo, kai būdamas dar mažas naktimis verkdavau, nesijausdamas esąs mylimas ir reikalingas… Jokiam vaikui niekad nedašils, kodėl jis yra nuolat ujamas ir vejamas šalin… Kai mokiausi mokykloje, ta pati Jo malonė buvo šalia, kai tekdavo kentėti tiek bendraklasių, tiek mokytojų patyčias. Buvau naivus ir kvailas (storesnė „oda“ atsirado žymiai vėliau ), todėl pasitikėdavau tais, kurie apsimesdavo draugais su tikslu pasišaipyti ir pasinaudoti. Atsitiktinai teko sužinoti, kad kelių jų jau seniai nėra gyvųjų tarpe… O aš, kaip kokia Trakų pilis 🙂 , štai, dar vis esu. Galbūt tam, kad atleisčiau…
Kaip žinia, malonė yra tai, kas mums atiteko, tačiau ko mes nenusipelnėme. Žodžiu, dovana. Bent jau taip tai suprantama krikščionių tarpe.
Man šis gyvenimas ir yra dovana. Daug metų (ypač vaikystėje ir paauglystėje) buvau įsitikinęs, kad neturėjau gimti, ir kad tai yra kažkoks nesusipratimas, kad gimiau. Taip, žinau, tai vadinama vaikystės trauma ar pan. Šiaip jau, vaikai turėtų būti laukiami, kad nepatirtų tokių traumų. O kai jau gimė, jie niekada neturėtų girdėti žodžių „esi nereikalingas“… Čia jei idealiai. O gyvenime, kaip žinome, retai pasitaiko idealių sąlygų.
Šeima man taip pat yra Dievo malonės dovana. Dar ir kokia dovana… Pamenu, kai vestuvių dieną mane kiek suerzino vienas žmogus, kuris pavadino mano vedybas mano tikėjimo pergale. Ačiū Dievui, kad tai buvo bažnyčioje ir kad tai buvo vestuvės, o ne šiaip kokia diena, nes labai jau knietėjo jam kažką atrėžti… 🙂 Pasakyti jam tai, ko jis matomai nežinojo ar nesuprato…
Taigi, nėra jokios mano pergalės- yra tik Jo malonė… Tą žinau stopracentno… Daugiau nieko nežinau ir žinoti nenoriu. Ateityje savo interpretacijas geriau pasilaikykite sau… 🙂

Reklama