Žymės

, , , ,

Dalis krikščionių tiki Dievu, myli Dievą tik iki savojo kryžiaus, gyvendami pagal patogumo principą „kol man gerai, kol nieko brangaus nereikia netekti, kol esu sotus ir visokeriopai klestintis- tol esu tikintis“. shadowBet anksčiau ar vėliau ateina laikas (o jis būtinai ateina) tikėjimą įrodyti darbais- ir viskas pasimato. Ir jei tokiems žmonėms tuo išbandymų metu kas nors primintų elementarias Biblijos eilutes apie tai, kad „…tikėjimas be darbų miręs…“(Jokūbo 2:20), tai tas kas tai primintų, būtų paskelbtas priešu „iki grabo lentos“… 😀 Na, arba kas paprasčiausiai tartų „žiūrėk, žmogau, Dievas turėjo vienintelį Sūnų, ir tai Jį paaukojo dėl mūsų, neturėdamas galimybės kitaip įrodyti meilę mums, o tu čia vapi apie tai, kad, na, atėjo kaimynas sušalęs ir šlapias nuo lietaus, o tavo žmona jam pataisė valgyt ir dar, pvz., atidavė jam tavo nenaują megztinį… Tai gal sakai, tavo žmona tam kaimynui privalėjo pasakyt „eik ramybėje, sušilk ir pasisotink“ ir privalėjo neduoti, ko reikia jo kūnui?..“ (Jokūbo 2: 15- 16) Hmm… kam ko gaila… Vieniems- megztinio, kitiems- žmonių… Va taip ir išaiškėja tikrieji motyvai ir pasimato kas yra kas. Kartais taip ir maga pasakyt “tad sėdėk, vaidink ir toliau mylintis Dievą”. Bet kuriuo atveju, visi būsime anksčiau ar vėliau „prachekinti“…
Be kryžiaus lengviau dabar, bet be jo sunkiau bus vėliau… Jei kas mano, kad suspės jį pagriebti “kada nors”, tai to greičiausiai niekada nebus, nes esame pernelyg inertiški: jei mums kryžiaus nereikia dabar, tai vargu ar prireiks vėliau.

Reklama