Žymos

, , , ,

loveViename iš blogų atradau įrašą apie meilę. Autorius padarė štai tokią įšvadą: “Taigi meilė – tai daugialypiai mainai, paremti gaunama nauda iš kito.”
Neplanuoju kažką ypatingo komentuoti čia, tiek kad akivaizdu, kad tokios išvados neatsiranda šiaip sau. Tiesiog išsakome tai, kas yra mūsų viduje, na, bet būtų idealu, kad tokiu atveju, ir vadintume tai savo mintimis ar nuomone, o ne kurtume savo teorijas, gimusias iš savo pačių skausmingos ir (deja) dažnausiai neigiamos patirties.

Savo ruožtu pacituosiu apaštalo Pauliaus mintis apie meilę, ką jis laikė (ir ko nelaikė) meile. Meilės charakteristika. Krikščionių tarpe šio Laiško Korintiečiams 13 skyrius neoficialiai taip ir vadinamas “Himnu meilei“.

1 Korintiečiams 13 skyrius

Jeigu aš kalbu žmonių ir angelų kalbomis, bet neturiu meilės, esu kaip skambantis varis ar žvangantys cimbolai.
Ir jei turiu pranašavimo dovaną ir suprantu visas paslaptis, ir turiu visą pažinimą; jei turiu visą tikėjimą, kad galiu kalnus perkelti, tačiau neturiu meilės, esu niekas.
Ir jei išdalinu vargšams pamaitinti visa, ką turiu, ir jeigu atiduodu savo kūną sudeginti, bet neturiu meilės, – man nėra iš to jokios naudos.
Meilė kantri ir maloni, meilė nepavydi; meilė nesigiria ir neišpuiksta.
Ji nesielgia nepadoriai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, nemąsto piktai,
nesidžiaugia neteisybe, džiaugiasi tiesa;
visa pakenčia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria.
Meilė niekada nesibaigia. Baigsis pranašystės, paliaus kalbos, išnyks pažinimas,
nes mes žinome iš dalies ir mes pranašaujame iš dalies.
Bet kai ateis tobulumas, tai, kas iš dalies, pasibaigs.
Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, supratau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, bet tapęs vyru, palikau tai, kas vaikiška.
Dabar mes matome kaip per stiklą, miglotai, bet tada – veidas į veidą. Dabar žinau iš dalies, bet tada pažinsiu, kaip ir pats esu pažintas.
Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia iš jų yra meilė.

Reklama