Žymos

, , ,

foodRomiečiams 14: 5-6

Vienas išskiria vieną dieną iš kitų dienų, o kitam jos visos vienodos. Kiekvienas tebūna įsitikinęs pagal savo išmanymą.
Tas, kuris išskiria dieną, daro tai Viešpačiui, ir tas, kuris neišskiria dienos, nesilaiko jos Viešpačiui. Tas, kuris valgo – valgo Viešpačiui, nes jis dėkoja Dievui, o tas, kuris nevalgo – nevalgo Viešpačiui ir dėkoja Dievui.

Pamaniau, na va, o nekurie mėgsta prikaišioti Dievui, neva Jis yra diktatorius. Kur jūs rasit labiau demokratišką Dievą?.. 🙂
Čia mes nesame demokratiški. Čia mes esame diktatoriai. Nustatinėjame kitiems ką jiems daryti, ko nedaryti, ką galima valgyti, ko negalima, ir kada “galima“ tai daryti, o kada “negalima“… Kada ką švęsti, kada nešvęsti. Ir pan. Argi Dievui rūpi, ką ir kada švenčiame, ką valgome, ar Jam ne tas pats, ar valgome su mėsa, ar be?.. Lygtais koldūnai gali atimti dvasingumą ar priėjimą prie Dievo?.. 🙂 Lygtai užvalgius silkės galima pajausti Dievo artumą?.. 🙂 Lyg tik kažką švęsdami mes matome save kaip asmenybes?!. Kiek mes prigalvojame absurdiškų tuščių ritualų!.. Varginame patys save. Iš esmės, tai panašu į savotišką autizmą, nes sergantiems autizmu yra labai svarbu pasikartojantys ritualai, jiems tai suteikia saugumo jausmą, jei tik kažkaip “eina“ ne taip, ne “pagal planą“, viskas, pravalas, žmogus nežino kaip jam toliau gyventi, kyla nerimas ir neviltis. Iš kitos pusės, jei žmogus jaučiasi laisvai, turėdamas savyje jėgų kažką daryti ar nedaryti, nesureikšmindamas savo veiklos, tuomet galima teigti, jis yra sveikas.
Vėlgi, pats Dievas yra mūsų saugumas, o ne maistas ar dar kas nors… Tad pats Dievas gali mus išgydyti iš šio autizmo.

Reklama