Žymos

,

Parašiau temą, bet kaip atsakyt, nežinau 🙂 .
Pasakyčiau, turbūt įvairiai būna. Čia jei apie buvimą krikščioniu. Dar žiūrint, kaip kas tai supranta, nes supranta crosstikrai kiekvienas skirtingai. Vieniems tai yra elementarus apeigų atlikimas (neesmė, porąkart per metus, ar kiekvieną sekmadienį), o visų kitu (“lyšnu“) metu- “guliaj Vasia“. Kitiems, žiūrėk, tai aplamai nesisieja su jokiom apeigom, jie- sami po sebe christiane- nei “po pačportu“, nei “po faktu“… Dar kita kategorija krikščionimis save laiko tik tuomet, kai tai jiems naudinga, jei nauda menka ar jos nėra išvis- skukota… Kas įdomiausia, netgi Biblija nevisad yra autoritetas. Kas dar? Sąžinė? Ir ją užčiaupti nėra problema… Jei reiks, ir tai padarysim, kad negadintų nuotaikos…
Tai kaip tokioj makalynėj dabar suprasti, kas yra kas?.. Kur avis, kur vilkas? Žiū, lyg ir avis, nusisukai- ta avis kai griebs už šono!.. Vos gyvas likai po broliavimosi su šia avim… Klausai protingo. Žiū, tas protingas duobėn įkrito, ir tu vos ten neįpuolei, o galėjai irgi įpult, nes klausei jo pamokymų. Kū tadum daryc? Į ką kreiptis? Kur įgyt išminties tam, kad šonų neapkandžiotų tariamos avys, ir kad pats išliktum avim ir netaptum vilku?..
“…kas tariasi stovįs, težiūri, kad nekristų.“ (1 Korintiečiams 10:12).
Matomai kiekvienas turime išplėsti akių vyzdžius plačiai, kad nuolat stebėtume kaip stovime, ir ar dar stovime aplamai, o gal jau slystame kažkur žemyn…
Tai maždaug atsakymas jau kaip ir yra. Nelengva būti krikščioniu…

Reklama