Žymos

, , ,

Prieš taip vadinamas “didžiąsias” šventes religingi žmonės, ypač vyresnio amžiaus, yra įpratę atlikti nemažai reikalų, kurie jiems yra svarbūs. Nesiruošiu čia šaipytis ar kvestionuoti žmogiškus įpročius, juo labiau, vyresniems žmonėms, kaip žinome, tai yra gyvybiškai svarbūs dalykai.handwriting-blank Beveik tokie pat svarbūs, kaip ir autizmu sergančiam žmogui svarbu yra, kad koks konkretus daiktas būtų padėtas TIK štai šioje vietoje, o ne kitoje, ir turi būti padėtas TIK taip, o ne kitaip… Žodžiu, “kaip radom, taip paliksim”… Ir nesvarbu, kad tas kažkas jau seniai panašėja į nesąmonę. Na, “bet juk tai- MANO (MANO asmeniškai, MANO tėvų, senelių, MANO tautos ir pan.) nesąmonė, todėl yra šventa. Ir jokių “bet”…”
Jei apie tas apeigas, tradicijas. Iš esmės, nieko nekeičia nei taip vadinamos “išpažinties” atlikimas, nei prausimasis prieš šventes. Šiaip jau, žmogaus noras būti švariu prieš Dievą ir kūnu, ir siela yra labai net suprantamas. Visi to nori. Tačiau tai tėra tik žmogiškos pastangos ateiti pas Dievą. Tai yra, anot tūlo praeities veikėjo, “opiumas liaudžiai”, arba religija. Prietaringumo atavizmai. Dievas gi seniai yra nustatęs tvarką kaip pas Jį ateinama. Prauskis kūną kiek nori, atlikinėk “išpažintį” kiek nori- vis tiek Dievo akyse esi purvinas, nuodėmingas ir neteisus. Kokiu būdu ateina tas teisumas, Dievas taip pat jau seniai yra numatęs. Ir pas Jį niekas neateina švarus. Kiekvienas iš mūsų ateiname susitepę žmogiškom pastangom nenuplaunamu purvu, ir esame neverti to, kad Dievas bent mestų žvilgsnį mūsų pusėn. Mūsų vidinė švara ir vertumas yra susiję su mūsų požiūriu į Kristų. Kas Jis yra mums, kuo Jį laikome? Stebukladariu, šarlatanu, bepročiu, o gal aplamai tuo asmeniu, kurio egzistavimu abejojame (net jei save laikome tikinčiu žmogum) ?.. Kažkokį vieną pasirinkimą turime padaryti, privalome kažkaip konkrečiai įvardinti savo požiūrį į Kristų.
O jei jau pasitikime tuo, kad Jo aukos ant kryžiaus pakanka tam, kad mūsų širdies purvas būtų nuplautas, ir kad bausmė už visus mūsų padarytus piktus darbus krito ant Kristaus, tik tuomet galime giliai atsidusti ir ištarti: buvau kalinys, dabar dėl Jo malonės esu laisvas… Laisvas geriems darbams… Anksčiau buvau laisvas piktiems darbams, ir buvau nelaisvas geriems. Tačiau, kai mane aplankė Jo malonė, negaliu daryti piktų darbų laisvai. Nes, kai juos darau, mano sąžinė netyli- ir netyli iki tol, kol nesusitvarkau viso to jovalo. O kas neturi jovalo savo gyvenime, tegu pimas meta į mane akmenį…

Reklama