Žymės

, , , , , ,

bad-moon-risingKartą po įprastinės mums vakaro maldos dukra pasiskundė, kad kartais bijo kažko, atseit, raganos ir pan. Sako, tos kur “tame” multike. Kartą žiūrėjome tokį animacinį filmą “Aukso žirgas”. Vėliau pasigailėjau, kad prieš tai jo neperžiūrėjau pats (dažniausiai nematytus filmus peržiūrime prieš žiūrint su dukra).
Tenesupyksta lietuviškos animacijos mėgėjai, tačiau pasakysiu, kad šis filmukas, mano galva, yra vienas iš pačių beprotiškiausių (blogąja prasme) kūrinių, sukurtų lietuvių. Taip, žinau, jį kūrė ne tik lietuviai, tačiau toną, manyčiau, uždavė būtent jie. Juk, pagaliau, ir siužetas pagal lietuvių pagoniškas sakmes (stebuklingas kalnas, laimės žiburys, laumės ir kitokie tralivali..). Yra ten šiokio tokio “grūdo” (šviesos, gėrio siekimas, blogio neilgaamžiškumas ir pan.), na, bet jau būdus tai pateikti tai jau geriau kūrėjai parinktų rūpestingiau. Ypač giltinės personažas šioje animacijoje yra tikrai per daug gąsdinantis (kalbu apie vaikus, nes suaugę dažniausiai tokių dalykų nebijo).
Nesakau, tautosaką reikia pažinoti (nors joje apstu įvairiausių keistokų dalykų). Lietuviška animacija dažniausiai taip pat yra keistoka, su pričiūdais, tskant. Kūrėjai, be abejo, fantazijos nestokoja, tačiau neretai siužetų vingiai tiek pernelyg mįslingai susukti, ir į siužetą bereikalingai prikišta tiek folklorinio kičo, kad antrą kartą žiūrėti šių “šedevrų” nėra jokio noro. Tautosakos prifarširuota animacija sukelia atstumiantį efektą, ypač tuomet, kai siužetas tampa labiau panašus į A. Hičkoko siaubo filmus, o ne į vaikams skirtus.
Tiesa, durnavotą animaciją kartais sukuria ne tik lietuviai. Mano kartos žmonės gerai žino filmuką, kurį mes anuomet nevadinome kitaip, kaip tik “Vaičičakuvaičiča” (tikras pavadinimas “Kalnų daina”). Kas matė, manau, sutiks, kad filmukas- durnumo viršūnė. Irgi pagal tautosaką (tadžikų, jei gerai pamenu). Bet tas durnumas ten- simpatiškas, linksmas. Siužetas klasikinis: blogas piktadarys ir geras biedniokas. Piktadarys (suprask, turtuolis ir pan.) pralaimi, biedniokas– triumfuoja (socializmo tikslas 🙂 ). Ne tame esmė ten. Visi juokėmės ne iš piktadario pralaimėjimo, ir taip pat nesidžiaugėm vaikinuko pergale. Nemanau, kad kam nors rūpėjo ideologinė to multiko sėkla. Topas ten yra būtent tas durnumas, juokingai judantys lėliniai personažai, ypač tas piktadario sėbras (tskant “bėgau aš per kalnus, žiūriu, mergiotė dainuoja…” :), taip pat daina, kurią dainuoja vaikinas su sese (ar žmona?), skambanti nesuprantama mums kalba, bet kurios melodija ir žodžiai užkrečia nesuvaidinamu juoku. Pamenu, tą dainą, įvairiai iškraipydami žodžius (nes jų teisingai tarti taip ir neišmokome per tiek metų 🙂 ) dainuodavome, niūnuodavome, švilpaudavome… Kas norėdavo pakvailiot ar pralinksmint kompaniją, užtraukdavo “vaičičak” 🙂 . Kas mokykloje, kas namuose.. Ir rūškanas sovietinis gyvenimas prašviesėdavo… 🙂
O dabar… Išleidžiamos milijoninės sumos.. Ir kam? Kad vaikai krūpčiotų naktimis? Gal, sakau, užtenka mus gąsdinti?..

Reklama