Žymos

, , , , , ,

bible-verseMintys eutanazijos klausimu. Žinia, Lietuvoje tai dar neįteisinta (iki laiko, manyčiau). Nelengva kažką šia tema šnekėt. Viena pusė- sergančių žmonių kančios, kita- moralinė, dvasinė. Drausti ar leisti? Nesiimu į tai atsakyt. Geriau kai ką pacituosiu iš Biblijos.

Pakartoto Įstatymo 30: 15

Šiandien leidžiu tau pasirinkti gyvenimą ir gėrį ar blogį ir mirtį.

Pakartoto Įstatymo knyga 30: 19- 20

Šaukiu šiandien liudytojais dangų ir žemę, kad leidau tau pasirinkti gyvenimą ar mirtį, palaiminimą ar prakeikimą. Tad pasirink gyvenimą, kad būtum gyvas tu ir tavo palikuonys,
mylėtum Viešpatį, savo Dievą, klausytum Jo balso ir glaustumeis prie Jo, nes Jis yra tavo gyvenimas ir tavo dienų ilgumas…

Filipiečiams 1: 10

…kad jūs mokėtumėte pasirinkti, kas tobuliau…

Dievas ragina mus pasirinkti. “To be or not to be…“ Jei žvelgti į eutanaziją iš šio požiūrio taško (laisvas pasirinkimas), galima svarstyti apie įteisinimą. Neretai pasitaiko išgirsti netikinčiųjų argumentus, kad Dievas neva viską draudžia, neleidžia pasirinkti laisvai, “o jūs, tikintieji, esat labiausiai nelaimingi žmonės, viskas jums negalima, draudžiama…“. Na, tokie argumentai yra didžiausias absurdas. Dievas visuomet yra už laisvę, už laisvą pasirinkimą. Galit rinktis ką norit, Dievas leidžia rinktis bet ką: alkoholizmą, narkotikus, neištikimybę, homoseksualizmą… Viskas leidžiama. Nes tokia jau Dievo prigimtis, Jis yra už laisvę. Bet… taip pat ir už atsakomybę už asmeninius pasirinkimus…

Pirmas laiškas Korintiečiams 6: 12

Viskas man leistina, bet ne viskas naudinga. Viskas man leistina, bet aš nesiduosiu niekieno pavergiamas!

Štai čia yra kitas požiūrio į eutanaziją taškas. Tie kvaili argumentai apie neva uzurpatorių Dievą laidomi aiškiai remiantis pykčiu, nes žmonės pyksta, kadangi jie supranta, kad iš jų bus pareikalauta atsakomybė už jų pasirinkimus. O jie, žinoma, nenori būti už nieką atsakingi. Jie tenori tralivali, tūsintis, mėgautis kažkokia, realybėje netgi neegzistuojančia, pseudolaisve be jokios atsakomybės: “darau ką noriu, nes man už tai nieko nebus…“ Todėl jie niršta, kai girdi Biblijos žodžius, kuriuose minimas ir laisvas pasirinkimas, ir atsakomybė už pasirinkimus, nes jie nenori nieko girdėti apie tai, kad jiems “kažkas bus“ už tai, ką jie pasirinko.
Pasirinkti ir sutikti prisiimti atsakomybę už pasirinktus dalykus gali tik subrendęs žmogus.
Na, (čia jei į šoną kiek nukrypus nuo eutanazijos temos), argi tūlas H. Daktaras ne dėl to niršta įkalinimo vietoje, kad viskas pasisuko ne taip, kaip jis planavo? Greičiausiai jis manė, kad išsisuks (juk tiek metų buvo viskas čikipiki), kad gal užmėtys apvaliom sumom teisininkus (juk pinigus visi mėgsta, o gerus pinigus- juo labiau…). O čia staiga bac, ta atsakomybė, kurios jis svajojo išvengti ir netikėjo ją egzistuojant, jį prisivijo… Ką gi, pažintis su realybe ne visuomet būna maloni… Kai kuriems tas susitikimas nepakeičia nieko gyvenime, jie nepadaro jokių išvadų, o kai kuriems tai reiškia jų gyvenimo renesansą (kaip Feniksas iš pelenų). Galutinis rezultatas priklauso nuo paties žmogaus. Vėlgi, nuo asmeninio pasirinkimo…

Reklama