Žymės

, , ,

decisionDažnokai daroma klaida- savo religinės veiklos, praktikos tapatinimas su realiu atsivertimu, Dievo pažinimu. Šioje vietoje dėti lygybės ženklą yra ne tik neišmintinga, bet tai taip pat gali liudyti apie suvokimo, kas yra realus dvasingumas, nebuvimą. Apeigos, ritualai (kokie svarbūs ir didingi jie mums beatrodytų) nepriartina mūsų prie tikro atsivertimo.
Kas mus skatina atsiversti? Ne kas kitas, kaip savo gilaus nuodėmingumo, nuopolio suvokimas ir pripažinimas. Kas mus priartina prie Dievo? Jokie ritualai, o vėl gi, pripažinimas, kad be Kristaus malonės esame amžinai pražuvę… Kas mus išteisina? Ne ritualai, o nuoširdi atgaila. Ir ne pats veiksmas, o tai, kas seka po šio veiksmo. Kas yra nuoširdi atgaila? Ar vien tik tada, kai sakai “atleisk”? Ne, tai įvyksta tik tada, kai tas “atleisk” eina greta su praktika. Atgaila yra toks dalykas, kuris neegzistuoja be įrodymų… Kasdieniai įrodymai ir patvirtinimai… Kada ateini pas tą, prieš kurį nusikaltai, ir gražini keturgubai ar penkiagubai… Kada nelaikai žodžio “atleisk” pigia indulgencija, neva leidžiančia tau ir toliau arogantiškai elgtis su artimu. Tik tada tavo žodžiai turės svorį…
“Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas meta akmenį…”
Kadangi visi nusidėjo, visos rankos, kuriose buvo paruoštas sviesti akmuo, nusviro… Kažkodėl šį faktą iš Jėzaus tarnavimo prisimena daugelis. Tačiau tik nedaugelis iš tų, kurių galvos iš Dievo malonės liko nesutraiškytos akmenų, prisimena to paties Jėzaus žodžius “eik ir daugiau nebenusidėk”… Nepatogi frazė skatina kai kuriuos apsimesti kurčnebyliais ir neregiais… Visiems norisi išgirsti maloningą “tau atleista”, tačiau, tai išgirdus, dažnam norisi užsikimšti ausis, kad tik nepasigirstų “gadinantys gerą nuotaiką” žodžiai “daugiau nenusidėk”… Ausų kamštukai pigūs, bet sielos kaina niekada nebus įvardinta… Ką tu renkiesi: kamštukus ar savo sielą?..

Advertisements