Žymos

, ,

coin-in-sandStovėjau stotelėje laukdamas atvažiuojant autobuso. Klausiau muzikos per ausines kaip įprasta…
Priėjo pusamžis vyras, pasiramstydamas lazda. Tradicinis prašymas “poros centų“. Nežinau, kaip kas, dažniausiai neduodu. Net nelabai norisi argumentuoti, kodėl. Panašiai ir šįkart buvo. Kadangi esu įsitikinęs, kad dauguma prašančių (beje, pilnai darbingo amžiaus) prašo alkoholiui arba cigaretėms, o tam pasitelkia vaidybą ir manipuliaciją, tad esu atidirbęs savo šabloninį atsakymą “nepadės“. Žmogus dažniausiai supranta, kad perprantu jo kėslus, tad pernelyg įkyriai neprašo. Ratkarčiais su šiais žmonėmis užsimezga pokalbis apie gyvenimą ir pan.
Vyras, išgirdęs mano tradicinį “nepadės“, matėsi, kad nesuprato ką turėjau omenyje. Tada smulkiau paaiškinau savo poziciją. Išklausęs, vyras atšovė: bet aš nenoriu pragerti, noriu pavalgyt. Šie jo žodžiai pasiekė mano širdį, bet tai nepasimatė mano elgesyje, kadangi buvau apsisprendęs tęsti savo kietą antialkoholinę “misiją“. Staiga vyras apsisuko ir nuėjo šalin. Po minutės šalia atsidūrė keletas paauglių vaikinukų, taip pat laukiančių to paties autobuso. Vyras priėjo ir prie jų, pokalbio negirdėjau (ausinėse grojo muzika), pamačiau tik kaip vienas vaikinukų skėstelėjo rankomis į šalis (gal norėjo pasakyt “neturiu“?), tuo tarpu kitas išsitraukė piniginę ir tuoj pat prašančiam vyrui ištiesė keletą smulkių monetų. Nežinau, bet kažkur viduje man pasidarė negera… Bandžiau vyt šalin tai, bet negalėjau. Kol atvažiavo autobusas, vis mąsčiau apie tai.
Įsėdęs autobusan, žvalgiausi į šalis, ieškodamas to vyro. Ir pamačiau jį išeinantį pro smulkios užeigos duris. Jo rankose- kažkas valgomo, įvyniota į popierių (čeburekas, mėsainis ?), vyras kramsnojo tai ką nusipirko. Sėdėjau prie lango, nusisukau, bijodamas pagauti to vyro žvilgsnį… Pajutau baisią gėdą… Sorry, Dieve…

Reklama