Žymos

, , , ,

koldunai

Yra toks posakis “niekada nesakyk niekada“. Kartais jis pasiteisina. Bent jau man.

Besilankant svečiuose, kaip taisyklė, būni pasodintas prie stalo. Nori ar nenori prie jo sėdėt, čia jau kitas klausimas. Aš apie patį faktą, o ne apie norus nenorus.

Uošvis jau gana pagyvenęs, ligotas žmogus, tad suprantama, kažko įmantraus nepagamins. Bent jau arbatos visada pasiūlys. Arba koldūnų. Logiška, juk pakanka vos 10 minučių ir jau sėdi valgai. Tik mes su grietine, kak paloženo, o uošvis dar ir visokių, kaip tai vadinu, “nesąmonių“, prideda. Pvz., įvairiausių salotų, kad ir šviežių kopūstų. Valgo tai valgo, man vienodai rodo. Jei jam skanu, jei jis taip supranta, kad tų salotų reikia dėti, tai ir puiku.

Kažkada namie taip pabandžiau. Ne kopūstų, bet šviežių agurkų papjausčiau (rauginti, įtariu, taip pat tiktų), plius šiek tiek svogūnų laiškų. Ir, žinoma, grietinytė. Pabandžiau šiaip sau, iš prikolo (tipo, ir man užėjo senatvinė demensija 🙂 ), bet nustebau, nes tiko. Tikrai skanu. Bent jau man. Tai dažniausiai koldūnus taip ir valgau, susilaukdamas žmonos ir dukros šypsenų ir replikų… 🙂    А нам все равно… 🙂